Paskaičiau savo senuosius blog įrašus, taip įdomu, ir kiek dalykų jau pamirštų. O atrodė, kad nepamiršiu. Laikas bėga, gyvenime viskas juda, keičiasi, kad ir nežymiai, kad ir tik man, bet pasimiršta visa tai, kas atrodė tam tikru momentu labai svarbu ir įsimintina. Tokie seni įrašai labai geras dalykas. Reikia dažniau rašyti. Tik vis pritingiu.
Dabar su mažąja einame į lauką vaikščioti. Būtinai pasiimam du žaislus, nes aš turiu dvi rankas, ir visą kelią bendraujame 4-iese. Aš dažniausiai kalbų už žaisliukus ir save, o mažė kuria situacijas ir nurodo kas ką turi pasakyti ir kaip reaguoti. Šnekam neužsičiaupdamos. Įdomu tai, kad visada kuris nors būna blogas, arba pradeda negražiai elgtis, arba mažoji su kuriuo nors elgiasi negražiai: neduoda valgyti, neapkabina, nedraugauja, bara. Ji turi labai lakią vaizduotę, greit įsijaučia į situaciją, kurią jai nupasakoji. Būti kažkuo kitu, ne savimi, kol kas nenori. Aiškiai pabrėžia kad ji yra ji, ir joks zuikis, meškis ar pan. Dabar labai patinka istorijos apie išdykusį berniuką, kuris krečia išdaigas arba negražiai elgiasi. Ji būna visų situacijų gelbėtoja, taisytoja, pirmoji pagalba. Labai smagu stebėti, ką ji sumąsto. Mažoji mėgsta žaisti. Tik atsikelia ir sako: leisim mamai pamiegoti, o tėtis eis žaisti. Ir visą dieną gali žaisti. Žaidžia su sese, su tėčiu, su mama, viena. Kai kvieti į lauką, ar miegoti, dažnai reikia dar "puti puti" pažaisti.
Tai tiek šiai dienai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą